Įdomūs faktai apie turbinas

Didžioji dalis suagusių žmonių Lietuvoje vairuoja automobilį. Na jei ir nevairuoja, tai bent jau turi teises, bent jau taip skelbia statistika. Tikriausiai ne paslaptis, kad vyrai automobiliais domisi šiek tiek labiau nei moterys, todėl šis straipsnis labiau tinka vyrams. Žinoma, taip pat yra ir nemažai dailiosios lyties atstovių, kurių aistra yra automobiliai, tad joms šis straipsnis taip pat turėtų būti įdomus. Šiandien kalbėsime apie turbinas. Šį kartą nebandysime išsiaiškinti, kaip veikia turbina ar kaip ją prižiūrėti, aptarsime šiek tiek įdomesnius dalykus, tai yra paminėsime keletą įdomesnių faktų apie turbinas, kuriuos žino toli gražu ne visi. Tačiau tam kad viską suprastumėte turite bent kiek nusimanyti šioje srityje ir būti susipažinusiems su turbinos veikimo principu, nes priešingu atveju pateikta informacija jums gali nieko nereikšti.

Kokie faktai apie turbinas?

Taigi, pradedant, galima paminėti vieną išties iškalbingą faktą. Normalaus dydžio turbina, esant vidutinėms variklio apsukoms, vos per vieną minutę prapumpuoja šiek tiek mažiau nei keturis kubinius metrus oro. Dėl tokio didelio intensyvumo turbina privalo būti labai kruopščiai sumontuota, nes esant bent kokiems nukrypimams, atliekant tokį didelį darbą turbina gali sugesti, o tokiu atveju turbinų remontas, kuris pareikalaus labai daug išlaidų, bus neišvengiamas. Dar vienas įdomus faktas yra tas, jog neretai dyzeliniuose varikliuose, viena iš turbinos dalių įkaista net iki 700-900 laipsnių temperatūros. Benzininiuose automobiliuose temperatūra būna net keliais šimtais laipsnių aukštesnė ir tuomet kyla išsilydimo grėsmė, nes prie tokios temperatūros išsilydo netgi stiklas. Dėl šios priežasties, turbinos dažniausiai montuojamos dyzelininiuose automobiliuose, nes priešingu atveju, turbinų remontas  būtų reikalingas nuolatos, nes turbinos gedimo rizika padidėtų kelis kartus. Taip pat verta paminėti ir tai, jog turbinos rotoriai apsisuka netgi iki 200 tūkst. kartų per minutę, o neretai ir dar sparčiau. Jei šie skaičiai jums nieko nesako, tuomet palyginimui galima paimti reaktyvinį lėktuvą, kurio turbinos apsukos yra kelis šimtus kartų mažesnės.
Taigi, tiek šį kartą įdomių faktų apie turbinas. Iš jų darosi aišku, kad turbina dirba labai dideliu pajėgumu bei labai sparčiai. Todėl nenuostabu, jog taip dažnai genda ir turbinų remontas yra gan dažnai servisuose atliekama paslauga.

E. Petrovas nusipirko tokį seną ir prabangų automobilį

I. lifo ir E. Petrovo —„parodymais”, nustatyti prabangaus automobilio išleidimo metus, jo išorę, markę. Bet jeigu detektyvui reikia surasti automobilį, tai mums — iš naujo jj sukonstruoti ir pagaminti, kad vėl galėtų vežioti keleivius.

Veikiančios „Antilopės gnu” reikėjo filmavimui. Nutarta ją sukurti. Sia proga man feko jdomus detektyvo konstruktoriaus vaidmuo.

Kokie gi duomenys man buvo pateikti? Cituoju juos (sutrumpintai) iš kny­gos ir pabraukiu tai, kas svarbu.

„… jis atsitiktinai nusipirko tokį seną ir prabangų automobilj, kad, jj pamatęs preky­vietėje, galėjai pagalvoti, jog likviduotas automobilių muziejus. Su mašina teko ilgai vargti… Remonto darbus vainikavo mašinos nudažymas žalia it driežas spalva. Mašinos veislė buvo nežinoma, bet Adamas Kazimirovičius tvirtino, kad tai „Loren-Ditrich”. Kaip jrodymą jis pritaisė prie mašinos ra­diatoriaus varinę lentelę su Loren-Ditrich gamyklos ženklu”.

Dar keletas paliudijimą. „Trisdešimt kilometrų „Antilopė” nuvažiavo per pusantros valandos…” „Tipendamas Panikovskis jsitvėrė j kėbulą; paskui pilvu užgulė bortą, isirito j mašiną, kaip plaukikas j valtj…” „Balaganovas paspaudė sirenos kriaušę, ir iš varinės dūdelės išsiveržė senoviniai, linksmi, staigiai nutrūkstą garsai: „Matčišas — puikus šokis…” „Antilopė”… nudūmė tolyn, supdamasi lyg laidotuvių vežimas…” ,,…Panikovskis nugara atsirėmė j automobilio ratą…” „Kozlevičius atidarė duslintuvą, ir mašina paleido mėlyną dūrną valktj…” „Jis pakeitė visą keturią ratą kameras ir protekto­rius…” ,,…Mašina trūktelėjo pirmyn, ir pro atsidariusias dureles iškrito Bala­ganovas”. „Blyškial šviesdama tibintais, pro užvažiuojarn4j4 namą vartus iš­važiavo „Antilopė”.

lr pabaigai: „Antilopės” neliko

lr pabaigai: „Antilopės” neliko. Ant kelio mėtėsi netvarkinga krūva nuo­laužą: stūmoklis, pagalvėlės, lingės. Variniai vamzdeliai blizgėjo mėnesie­noje. Sulūžęs kėbulas nulėkė j griovj… Grandinė, kaip gyvatė, įšliaužė j pra­vėžą…”

Džiaugiuos, kad techninio mašinos aprašymo štrichai labai tikslūs, nes mano užduotis palengvėja. Ir dar vienas, mano manymu, esminis štrichas. „Antilopė” nė karto nepavadinta automašina, tik automobiliu arba tiesiog mašina. Paseksime šiuo geru pavyzdžiu. Zodžio „automašina” tikras automo­bilistas niekada nevartoja, nors gyvojoje kalboje, net spaudoje, jis kai kada pasitaiko.

0 dabar — prie reikalo. Sujungsime štrichus j visumą ir jsivaizduosime mus dominantj automobilj.

Jeigu j ratą atsiremia nugara, vadinasi, jis didelis. Jeigu j kėbulą reikia ristis per bortą, vadinasi, nėra šonini4 durą. O pro kokias duris išvirto Bala­ganovas? Visi duomenys byloja, kad pro duris, esančias užpakalinėje kėbulo sienelėje. O kėbulai su tokiomis durimis, vadinamieji „tono” (prancūziškai fonneau — statinė), buvo paplitę šio amžiaus pradžioje. Užpakalinės sėdy­nės buvo ties ašimi; prie grindą jas fvirtino ant šarnyr4. Pasisukdamos jos atstodavo suveriamas duris. Kai kuri4 konstrukcij4 mašinose sukinėjosi ir ša­lia šoferio esanti sėdynė. Užtekdavo blogai uždaryti šias „duris”, ir keleivis su visa sėdyne išvažiuodavo iš kėbulo ir, netekęs pamato, iškrisdavo ant kelio.

Taigi, trumpa ratą bazė (atstumas tarp priekini4 ir užpakalini4 rat4 ašią), dideli ratai (tačiau jau su pneumatinėmis padangomis), kėbulas „tono” tipo.

šaltinis: Trisdešimties prabangių ir originalų automobilių kolekcija

Drezdeno automobilių muziejus – automobilų supirkėjų įspūdžiai

Automobilių – mašinų supirkėjai lankėsi Drezdene. Atvykę atgal į savo miestą – Panevėžį, pasidalino savo įspūdžiais. Matė daug ir visko, kas susiję su automobiliais. Jie pabrėžė, kad tokų automobilių supirkti neįmanoma, tuolabiau mūsų krašte. Taigi ką jie papasakojo iš savo nuostabios kelionės.

Drezdenas

Drezdenas — dailės, muzikinio ir teatrinio gyvenimo centras — garsus ir transporto muziejumi, kurio ekspozicija supažindina lankytojus su visų rūšių transporto istorija. Iš socialistinių šalių antrą tokį muziejų turi Budapeštas.

Drezdeno transporto muziejus įsikūręs Johanneume — sename renesanso stiliaus pastate, kuriame 1586 m. buvo kunigaikščio arklidės. Augusto Didžiojo Iaikais čia veikė Paveikslų galerija, o nuo 1887-ųjų prisiglaudė istorijos muziejus. Paskutinis karas neaplenkė šio įspūdingo pastato, bet atstačius jis vėl atgavo savo grakščius kontūrus ir išvaizdą.

Transporto muziejus

Šiandieninio Drezdeno transporto muziejaus pirmtakas Saksonijos geležinkelio muziejus, įkurtas taip pat Drezdene 1877 m. Kai 1952 m. duris atvėrė Drezdeno aukštoji transporto mokykla, buvo nutarta įkurti visų transporto rūšin muziejų, bet tam reikėjo tinkamų patalpų. Todėl 1955 m. miesto taryba aukštajai transporto mokyklai perdavė istorinį „Johanneumą”. 1956-aisiais, miesto 750 metų jubiliejaus proga, buvo atidaryta pirmoji pastovi muziejaus ekspozicija. Kasmet jos plotas plečiasi: užbaigus statybą ji užims 5000 kv. metrų. Dabar Drezdeno transporto muziejus turi 5 skyrius: geležinkelio, automobilių, laivybos, miestų transporto, ir aviacijos.

Šis muziejus yra vienas didžiausių specialiu technikos muziejų ne tik Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, bet ir Europoje. Jo fonduose sukauptos kolekcijos ir pastovi ekspozicija teikia daug informacijos apie šiuolaikinį transportą ir jo istoriją. Daugybė eksponatų — originalų, modelių, dalin, nuotraukų ir stendų — parodo įvairių transporto rūšių kitimo ir tobulėjimo kelią. Paaiškinimai akivaizdžiai liudija, kad daugelį specialių techninių pakeitimų transporto priemonėse lėmė bendrosios ekonominės raidos tendencijos. Taigi lankytojas netrunka įsitikinti, kad transportas — be galo svarbi liaudies ūkio šaka.

Muziejaus veiklos metai

Pirmieji Drezdeno muziejaus veiklos metai buvo skirti eksponatų ieškojimui ir kaupimui. Iš 1887 m. įkurto ir iki 1945 m. Drezdeno Noištato stoties patalpose veikusio Saksonijos geležinkelio muziejaus buvo galima perimti nedaug eksponatų, nes per Antrąjį pasaulinį karą labai daug jų dingo. Nuo pat muziejaus atidarymo jo skyriai nuolat plečiami. Susipažinti su istoriniais ir aktualiais transporto klausimais galima viešojoje bibliotekoje ir skaitykloje, o archyve apžiūrėti naudotus bilietus, traukinių judėjimo tvarkaraščius, brėžinius ir pan.

Pastovi automobilių skyriaus ekspozicija užima dvi sales. Skyriaus centre įrengtas kiemas, kuriame Eksponuojama 17 pirmųjų automobilių originalų. trys dideli ekspozicijos stendai parodo visą ilgą ir sudėtingą techninės minties evoliuciją nuo pirmojo „Oto variklio” („Otto—Motor”) iki šiuolaikinio techniškai tobulo automobilio. Pirmųjų Vokietijos automobilių kūrėjų — N. A. Oto, K. Benco, G. Daimlerio, V. Maibacho, R. Dizelio portretai puošia vienos skyriaus salės sieną. Vertingiausi automobilių skyriaus eksponatai — Oto dujinis 2–3 AG variklis, Daimlerio ir Maibacho sukurtas mažas pajėgus benzino variklis, triratis K. Benco automobilis su benzininiu varikliu, pagamintas 1885 m. Iš kitų automobilių skyriuje eksponuojamų karietos tipo mašinų galima paminėti „Benz-Viktorie-Kutsche”, su kurta 1894 m. buvo surengta pirmoji ilga kelionė automobiliu iš Libereco į Reimsą.

Eksponuojamos čia ir vėlesnės — patikimesnės ir tvirtesnės mašinos, tarkim, „Tourenwagen Benz-Phaeton” (1911 m.) originalas. Beveik tuo pačiu metu buvo pagaminti limuzinai. Drezdeno muziejus turi daug jų pavyzdžių. Muziejuje taip pat yra du labai įdomūs praėjusio šimtmečio pabaigos sunkvežimių originalai. Tai išlikę vieni pirmųjų pasaulio sunkvežiminų, galėję važiuoti 10 km per val. greičiu.

Šaltinis: mūsų kalbinti automobilių – mašinų supirkėjai Panevėžyje.

Trisdešimties prabangių ir originalų automobilių kolekcija

Vienoje prabangių automobilių skyriaus šalių demonstruojama trisdešimties originalų kolekcija, atspindinti dviračių istoriją, prasidedančią 1817 m. barono fon Draiso sukurtu dviračiu. 1865 metais dviratis jau turi pedalų pavarą. Vėlesniais laikais, kad dviračiu būtų galima važiuoti greičiau, padidinamas priekinis jo ratas. Ypač dideli priekini ratą turėjo 1875 m. pagamintas dviratis, bet jo ratas nebe medinis, o padarytas iš plieno vamzdžio. Vėliau pasirodė, kad toks didelis priekinis ratas „pavojingas”, ir jo atsisakyta. Sukonstravus užpakalinio rato pavarą su grandine pagaliau buvo sukurtas šiuolaikinio dviračio prototipas.

Atkreipia dėmesį ir du muziejaus motociklai „Megola” buvo 1922 metų technikos šedevras (variklis 5 cilindrų), o motociklu „Bohmerland” galėjo važiuoti trys žmonės (jo ilgis — 2 m 70 cm).

Kas eksponuojama?: nuo prabangaus automobilio iki geležinkelių

Miestų transporto skyriuje eksponuojama daug įvairių susisiekimo priemonių: tramvajai, troleibusai, miesto, priemiesčių ir požeminis geležinkelis, taksi ir kt. Beveik 60 stendų pasakoja miestų transporto raidos istoriją ir aiškina daug specialių klausimų: pavyzdžiui, individualaus ir visuomeninio transporto santykis, tarifų problema ir pan.

Pirmoji visuomeninio miestų transporto priemonė buvo neštuvai, kuriais, už atitinkamą atlyginimą jau XVIII a. pradžioje (Leipcige, pavyzdžiui, nuo 1703 aptarnaujami privilegijuoti asmenys. Praėjo dar beveik 200 metų, kol buvo sukurtas elektrinis tramvajus. Kadangi iki šiol tramvajai miestų visuomeniniame transporte užima svarbią vietą, jų pavyzdžiai yra šio skyriaus ekspozicijos centre. Seniausią išlikusi arklio tramvajų pagamino „Vokietijos tramvajų kompanijos” firma 1886 m. Drezdene. Sis mažas vieno arklio traukiamas tramvajus yra 6,10 m ilgio, jame telpa 28 žmonės. Eksponuojamas taip pat 1889 m. „Berlyno Didžiojo geležinkelio” vagonas. šis dviem arkliais kinkomas dviaukštis vagonas yra 7,80 m ilgio, turi 52 vietas.

Pasak Drezdeno muziejaus direktorės Christos Gartner, transporto muziejai dabar atlieka dvigubą darbą: pagrindinė jų veiklos sfera kolekcionavimas bei mokslo tiriamasis darbas, o šalutinė — švietimas ir propaganda.

Drezdeno transporto muziejus ir jame esantys prabangūs automobiliai

Drezdeno transporto muziejus gausiai lankomas: čia sutiksime įvairaus amžiaus lankytojų, pavienių, asmenų ir šeimų, ekskursijų, VDR ir užsieniečių. Didelį jo populiarumą iškalbingai liudija skaičiai: 1959 m. užregistruota 42 000 lankytojų, o 1981 ir 1982 — po 470 000.

Tarp daugybės naujų mašinų šiandien vis rečiau bepasirodantys senieji, prieš 40–50 metų pagaminti prabangūs automobiliai, dažniausiai Sukelia praeivių šypseną, Kai kurių automobilistų nuomone, tokiems prabangiems automobiliams iš viso ne vieta šiuolaikinio veržlaus transporto sraute.

Visiškai priešingai galvoja dabar pasaulyje daug kur susikūrusiai senovinių automobilių klubų nariai. Anot jų, kiekvienas automobilio modelis, kaip ir bet kuri kita mašina ar mechanizmas, — daugelio žmonių kūrybinio techninio darbo rezultatas, „technikos šedevras”, ir yra ne mažiau vertingas, kaip ir bet kuris garsus meno kūrinys, turi istorinę vertę.