E. Petrovas nusipirko tokį seną ir prabangų automobilį

I. lifo ir E. Petrovo —„parodymais”, nustatyti prabangaus automobilio išleidimo metus, jo išorę, markę. Bet jeigu detektyvui reikia surasti automobilį, tai mums — iš naujo jj sukonstruoti ir pagaminti, kad vėl galėtų vežioti keleivius.

Veikiančios „Antilopės gnu” reikėjo filmavimui. Nutarta ją sukurti. Sia proga man feko jdomus detektyvo konstruktoriaus vaidmuo.

Kokie gi duomenys man buvo pateikti? Cituoju juos (sutrumpintai) iš kny­gos ir pabraukiu tai, kas svarbu.

„… jis atsitiktinai nusipirko tokį seną ir prabangų automobilj, kad, jj pamatęs preky­vietėje, galėjai pagalvoti, jog likviduotas automobilių muziejus. Su mašina teko ilgai vargti… Remonto darbus vainikavo mašinos nudažymas žalia it driežas spalva. Mašinos veislė buvo nežinoma, bet Adamas Kazimirovičius tvirtino, kad tai „Loren-Ditrich”. Kaip jrodymą jis pritaisė prie mašinos ra­diatoriaus varinę lentelę su Loren-Ditrich gamyklos ženklu”.

Dar keletas paliudijimą. „Trisdešimt kilometrų „Antilopė” nuvažiavo per pusantros valandos…” „Tipendamas Panikovskis jsitvėrė j kėbulą; paskui pilvu užgulė bortą, isirito j mašiną, kaip plaukikas j valtj…” „Balaganovas paspaudė sirenos kriaušę, ir iš varinės dūdelės išsiveržė senoviniai, linksmi, staigiai nutrūkstą garsai: „Matčišas — puikus šokis…” „Antilopė”… nudūmė tolyn, supdamasi lyg laidotuvių vežimas…” ,,…Panikovskis nugara atsirėmė j automobilio ratą…” „Kozlevičius atidarė duslintuvą, ir mašina paleido mėlyną dūrną valktj…” „Jis pakeitė visą keturią ratą kameras ir protekto­rius…” ,,…Mašina trūktelėjo pirmyn, ir pro atsidariusias dureles iškrito Bala­ganovas”. „Blyškial šviesdama tibintais, pro užvažiuojarn4j4 namą vartus iš­važiavo „Antilopė”.

lr pabaigai: „Antilopės” neliko

lr pabaigai: „Antilopės” neliko. Ant kelio mėtėsi netvarkinga krūva nuo­laužą: stūmoklis, pagalvėlės, lingės. Variniai vamzdeliai blizgėjo mėnesie­noje. Sulūžęs kėbulas nulėkė j griovj… Grandinė, kaip gyvatė, įšliaužė j pra­vėžą…”

Džiaugiuos, kad techninio mašinos aprašymo štrichai labai tikslūs, nes mano užduotis palengvėja. Ir dar vienas, mano manymu, esminis štrichas. „Antilopė” nė karto nepavadinta automašina, tik automobiliu arba tiesiog mašina. Paseksime šiuo geru pavyzdžiu. Zodžio „automašina” tikras automo­bilistas niekada nevartoja, nors gyvojoje kalboje, net spaudoje, jis kai kada pasitaiko.

0 dabar — prie reikalo. Sujungsime štrichus j visumą ir jsivaizduosime mus dominantj automobilj.

Jeigu j ratą atsiremia nugara, vadinasi, jis didelis. Jeigu j kėbulą reikia ristis per bortą, vadinasi, nėra šonini4 durą. O pro kokias duris išvirto Bala­ganovas? Visi duomenys byloja, kad pro duris, esančias užpakalinėje kėbulo sienelėje. O kėbulai su tokiomis durimis, vadinamieji „tono” (prancūziškai fonneau — statinė), buvo paplitę šio amžiaus pradžioje. Užpakalinės sėdy­nės buvo ties ašimi; prie grindą jas fvirtino ant šarnyr4. Pasisukdamos jos atstodavo suveriamas duris. Kai kuri4 konstrukcij4 mašinose sukinėjosi ir ša­lia šoferio esanti sėdynė. Užtekdavo blogai uždaryti šias „duris”, ir keleivis su visa sėdyne išvažiuodavo iš kėbulo ir, netekęs pamato, iškrisdavo ant kelio.

Taigi, trumpa ratą bazė (atstumas tarp priekini4 ir užpakalini4 rat4 ašią), dideli ratai (tačiau jau su pneumatinėmis padangomis), kėbulas „tono” tipo.

šaltinis: Trisdešimties prabangių ir originalų automobilių kolekcija

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *