Ženklai, draudžiantys stovėti arba sustoti

Ženklai, draudžiantys stovėti arba sustoti, negalioja visuomeninio transporto priemonėms arba autobusams, sustojantiems tam tikrose vietose.

Nurodyti ženklai kitaip galioja kelyje su vienos krypties eismu. Čia ženklas galioj a tik toje kelio pusėje, kurioje jis stovi. Jeigu kitoje pusėje tokio ženklo nėra, vairuotojas gali ten pastatyti savo automobilį.

Nėra prasmės nagrinėti visų draudžiančiųjų ženklų, nes jų reikšmė suprantama iš simbolių. Tik įsidėmėtina, kad ženklas su lengvojo automobilio vaizdu galioja visiems automobiliams, taigi ir sunkvežimiams, autobusams, vilkikams, motociklams su priekaba (išskyrus dviračius ir kitus motociklus). Ženklas su motociklo atvaizdu galioja tik motociklams be priekabos.

Kai kurie nukreipiantieji ženklai galioja ilgame kelio ruože arba tam tikroje teritorijoje. Pavyzdžiui, greičio ribojimo ženklas, stovintis po ženklu „pagrindinis kelias, einantis šios šalies teritorija”, arba tarptautinis kelias (raudona arba žalia lentelė su dviženkliu to kelio numeriu), galioja visame ruože arba tuo numeriu pažymėtame kelyje iki ribojimą panaikinančio arba leidžiančio kitokį greitį ženklo.

Draudžiantysis ženklas, stovintis po pavadinimų rodykle (prie įvažiavimo į miestą arba gyvenvietę) galioja, jo nepakartojant, visoje to miesto arba gyvenvietės administracinėje teritorijoje. Dažniausiai tokiu būdu pranešami draudimai, liečiantys greičio viršijimą arba garsinius signalus.

Yra draudžiantysis ženklas, kurio forma baltos spalvos skritulys su raudonu apvadu. Jis reiškia, kad įvažiuoti draudžiama visų rūšių transporto priemonėms. Vairuotojas negali važiuoti toliau, negu tas ženklas, netgi ketindamas už jo sustoti arba pasukti. Jeigu įvažiuoti į eismui uždraustą gatvę būtų leidžiama, stovėtų ne draudžiantysis ženklas, o nurodantysis, kuris informuotu, kad įvažiuojama į gatvę, toliau neturinčią išvažiavimo (aklavietė).

Automobilių supirkimas Vilniuje

Yra ir kitas ženklas, draudžiantis įvažiuoti į kelią su vienos krypties eismu. Tai raudonos spalvos skritulys su balta horizontalia juosta. Koks gi skirtumas tarp šių abiejų ženklų, draudžiančių įvažiuoti? Iš už ženklo, kuriuo eismas draudžiamas (baltas su raudonu apvadu), jokia transporto priemonė negali išlįsti ir vairuotojas gali drąsiai braukti pro šalį. Kai stovi ženklas su balta horizontalia juosta, iš tokios gatvės gali išvažiuoti kokia nors transporto priemonė ir į tai visada būtina atsižvelgti.

Ypač didelis dėmesys kreiptinas į ženklus, draudžiančius sukti dešinę arba į kairę prieš sankryžą. Šį ženklą vairuotojas turi laiku pastebėti. Priešingu atveju jis atsidurs keblioje padėtyje, kai, pasiruošęs sukti, pamatys ženklą, draudžianti tai padaryti.

Priminsime, kad ženklas, draudžiantis sukti j kairę, taip pat neleidžia apsisukti artimiausioje sankryžoje. Ženklas, draudžiantis apsisukti, draudžia šį manevrą ne tik artimiausioje sankryžoje, bet ir kelio ruože tarp ženklo ir sankryžos.

Amfibijos — tai automobiliai, sugebantys ir plaukti, ir važiuoti

Pirmasis automobilių maratonas Pekinas – Paryžius

Parodęs daug teigiamų savybių lenktynėse, per kurias tekdavo nuvažiuoti ne vieną šimtą kilometrų, išsikovojęs pagarbą ir neblėstantį susidomėjimą, automobilis netrunka pajusti populiarumo „naštą”— smalsiems jo gerbėjams knieti pažinti šios transporto priemonės galimybių ribas, visokeriopai ją išbandyti. Vienas iš labiausiai tam tinkamų būdų — rali (iš anglų k. rally), t. y. kompleksinės sportinės varžybos pagal nustatytą judėjimo režimą: pastoviu greičiu pagal pastovų grafiką ir pan. Paprastai tokios daugiadienės automobilistų lenktynės tampa tikrais maratonais, nes nuvažiuojama keliolika arba keliasdešimt tūkstančių kilometrų.

Pirmąjį automobilių maratoną Pekinas—Paryžius (16 tūkst. kilometrų) 1907 m. ėmėsi organizuoti prancūzų sostinės savaitraštis „Le maten”.

Sumanymas surengti pirmąjį automobilių maratoną iš karto susidūrė su daugybe netikėčiausių sunkumų. Pavyzdžiui, organizatoriams ilgai reikėjo įtikinėti Kinijos valdžią duoti leidimą pervažiuoti kai kurias provincijas: kinai niekaip negalėjo suprasti, kam europiečiams prireikė leistis tokią tolimą ir sunkią kelionę. (Kai kurių provincijų valdininkai buvo net įsitikinę, kad varžybų dalyviai — europiečių šnipai). Be to, maratono dalyvius reikėjo aprūpinti degalais, kad jų užtektų visai trasai. Teko samdytis kupranugarių vilkstines ir mulus benzinui gabenti iš anksto numatytus trasos punktus. Maratono trasa vingiavo Mongolijos aukštumų kalnagūbriais, Transsibiro geležinkeliu arba arti jo (traukinių tada važinėjo nedaug, todėl jų keliu galėjo naudotis ir automobiliai), Rusijos lygumomis ir Vakarų Europos keliais.

Didžiosiose amžiaus varžybose pareiškė norą dalyvauti 25 ekipažai, tačiau dėl didelio 2000 frankų starto mokesčio, kuris ne visiems buvo pagal kišenę, galų gale liko penki dalyviai — keturi prancūzų ir vienas italų ekipažas. Kol buvo atliekami paruošiamieji darbai (vežiojami degalai, sprendžiami diplomatiniai klausimai), varžybų dalyviai ir jų automobiliai išplaukė laivu į Šanchajų, o iš ten traukiniu buvo atgabenti Pekiną.

Superkame automobilius Šiauliuose tokius kaip: Audi, Volkswagen, BMW, Renault, Peugeot, Mercedes Benz, Opel.

Kelias, išvedęs šių sunkių lenktynių dalyvius iš Pekino, iš pradžių buvo neblogas. Sunkumai prasidėjo pasiekus Mongolijos aukštumų kalnagūbrius, kuriais reikėjo nuvažiuoti 1300 kilometrų. Stačiose įkalnėse automobilius teko stumte stumti, o leidžiantis — važiuoti be stabdžių, nes tuo metu jie buvo dar netobuli (greitai perkaisdavo). Kartais tekdavo pasinaudoti kalniečių pagalba ir leistis virvėmis. Be to, kelyje nuolatos pasitaikydavo ir kitokių — akmenų, uolų, nuolaužų, medžių šaknų ir supuvusių lapų sąnašų.